Baroti galerijoje – V. Tomaševičiaus tapybos paroda (2016 m.)

Paveikslo „Ritmas“ detalė. Dydis 250 x 120 cm. Akrilas, aliejus ir drobė. PARDUOTAS

Penktadienį 17 val. uostamiesčio Baroti galerijoje atidaroma viduriniosios kartos lietuvių tapytojo Vytauto Tomaševičiaus (Vilnius) tapybos darbų paroda „Nuostabios kasdienybės atspindžiai“.

Anot menotyrininkės dr. Jurgitos Ludavičienės, Baroti galerijoje atidaromos pastaraisiais metais sukurtų darbų parodos pavadinimas iš karto pasako beveik viską: „Nuostabios kasdienybės atspindžiai – ir iš karto akivaizdu, jog čia nerasime bandymo persikelti į kitus pasaulius ir galimų jų atvaizdų, siurrealistinių vizijų, neatpažįstamų pavidalų ar neaiškios paskirties objektų. Autorius savo kūrybos objektu šįkart pasirinko savo paties kasdienybę, siūlydamas kaip tik joje įžvelgti tai, kuo galima žavėtis, stebėtis ir mėgautis. Menininko kasdienybė nepasižymi kuo nors ypatingu ir nelabai kuo skiriasi nuo įprastos. Kasdieniai ritualai – neskubrūs pasivaikščiojimai, dukart per metus – kelionės prie jūros, žaidimai su augintiniais, kasryt matomi vaizdai dirbtuvės koridoriuose… Nieko stulbinamo, nieko įsimenamo. Tačiau kaip tik tame ir slypi tos kasdienybės vertingumas. V.Tomaševičius iš savo aplinkos ištrauktus „kadrus“ fiksuoja ne tiesiogiai, mechaniškai perteikdamas tai, ką mato aplinkui; kasdienybė jam yra impulsas vaizdui atsirasti ir istorijai papasakoti. Tačiau naratyvas jo kūriniuose irgi nėra pats svarbiausias. Motyvas, istorija ir technika – trys lygiaverčiai komponentai, sudarantys tapytojo kūrybos pagrindą.

Autorius kūriniams naudoja mišrią techniką: akrilą, temperą, aliejinius dažus ar grafitą ant dažais padengtos drobės. V.Tomaševičiaus tapyboje prie pasakojimo kontrastingumo stipriai prisideda techninis sprendimas. Menininkas subtiliai ir lengvais prisilietimais atkuria atpažįstamą realistinį vaizdą, jo pernelyg nedetalizuodamas. Palangos parkas, matomas dukart per metus, parodų salės interjeras, į koridorių išstumti nebenaudojami baldai, siena su ant jos kabančiais paveikslais – viso to tarsi ir užtektų savarankiškam paveikslui suformuoti. Šie vaizdai plokšti, nelabai ryškūs, tarsi būtų matomi pro stiklą; yra tapybiškas atvaizdas, yra lengvas rankos su teptuku ar pieštuku prisilietimas, regisi, to ir pakanka. Tačiau V.Tomaševičius įveda trečiąjį, grafinį komponentą, savotišką triksterį, suardantį atpažįstamą vientisą pasakojimo giją. Tai ryškus linijomis pavaizduotas žmogaus siluetas, grafiniai ornamentai, padengiantys žmogaus kūną, žodžiu – tai, ko nesitikėjai, nelaukei ir ko dabar jau neįmanoma nepamatyti. Šie ryškūs grafiški elementai paveikslo plokštumai suteikia gelmės, o istorijai – netikėtų posūkių. Taip jaukioje galerijos erdvėje kyla muštynės, kviečiama šokiui ar prabėga atletas, interjerus uždengia nežinia iš kur atsiradęs juodas kamuolys tarsi susiraizgiusių minčių tumulas. Trapus fonas ir aštrus grafinis elementas sudaro ne tik vizualinį, bet ir prasminį kontrastą.

Kasdienybėje visuomet yra vietos netikėtumui – gal čia apie tai? Bet kuriuo atveju, V.Tomaševičius savo kasdiene aplinka ir savo įprastais ritualais nesibodi, jų nesišalina ir nenori nuo jų pabėgti. Atvirkščiai. Kasdienybė jam atrodo nuostabi – dėl įprastų vaizdų, žinomo maršruto, saugumo jausmo – o drauge visa tai leidžia autoriui žaisti paradoksais, ironizuoti, dekoruoti ir kitaip transformuoti matomus vaizdus ir patiriamus jausmus. Akimirkos trapumas, tradicijos atšvaitas, įsigilinimas į motyvą, minties spontaniškumas ir staigus ironijos blyksnis – tokie V. Tomaševičiaus tapytos (ir realios) kasdienybės komponentai.“

V. Tomaševičiaus kūriniai vertinami dėl originalios autorinės technikos. Joje jungiama tapyba ir grafika. Ant kruopščiai ištapyto vaizdo spaudžiamas monochrominis piešinio atspaudas. Vėliau šis piešinys dalinai nuvalomas, atidengiant paslėptą apatinį tapybos sluoksnį. Skirtinguose paveiksluose tapybos ir atspaudo santykis kinta, kartais jie tiesiog paliekami konkuruoti. Tokia technika autoriaus ir kritikų įvardijama kaip vidinio ir išorinio pasaulio bei kultūros ir gamtos pasaulių santykių metafora. V.Tomaševičiaus paveiksluose gausu citatų iš senovinių nuotraukų ar filmų kadrų, taip pat – gamtos fragmentų, žmonių portretų, šiandienos ir senovinių simbolių. Paveikslai dekoratyvūs, daugiasluoksniai, dažnai santūraus kolorito.

V. Tomaševičius gimė 1972 m. Vilniuje, 1998 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, kurioje studijavo tapybą ir scenografiją. Nuo 1995 m. dalyvavo tarptautiniuose kino projektuose kaip filmų dailininkas. 2000 m. kūrė dekoracijas filmui „Nenugalimas“ („Invincible“, rež. Werneris Herzogas, Vokietija). Vėliau atsidėjo vien tapybai. Parodose dalyvauja nuo 1995 m. Bendradarbiauja su Olandijos ir Švedijos galerijomis. Yra surengęs per 10 savo tapybos parodų Lietuvoje, Danijoje, Švedijoje bei dalyvavo keliose dešimtyse jungtinių vaizduojamojo meno projektų šalyje bei užsienyje – Danijoje, Švedijoje, Rusijoje, Italijoje, Japonijoje. 2008 m. apdovanotas pirmosios Baltijos dailės bienalės (Sankt Peterburgas, Rusija) laureato diplomu.

Šaltinis: kaunodiena.lt