Ką gali Žmona?

Vyras ir Žmona parodoje „Pašnekesiai wirtuvėje“

Kai prieš metus žurnalistė ir komunikacijos specialistė Skaidrė Vainikauskaitė-Tomaševičienė sumanė įsteigti originalios koncepcijos Žmonos galeriją, prekiaujančią vieno dailininko kūriniais, daugelis žiūrėjo rezervuotai, net su lengva ironija. Šiandien kai kam jau ir pavydu tokios virtualios monogalerijos, kurią pati Skaidrė vadina penktuoju savo vaiku.

Padėjo humoras

Mielosios, ar ryžtumėtės pasivadinti cerberiu, saugančiu savo vyrą? „Žmona mūsų galerijoje yra lyg cerberis, prižiūrintis, kad jos vyras per daug nenusipigintų“, – juokiasi to neišsigandusi Skaidrė, šiandien galinti pasidžiaugti, kad pavyko subtiliai, su tam tikra ironijos doze pateikti savo naująjį įvaizdį ir išlaikyti atstumą tarp jo ir tikrosios savęs.

Bet iš pradžių pakalbėkime apie galerinę Žmoną. Čia ji turi konkrečias pareigas – surasti naujus namus vyro Vytauto Tomaševičiaus tapytiems paveikslams. Toks ir buvo pirminis sumanymas. Praeitą vasarą pradėjus remontuoti vyro studiją, teko peržiūrėti susikaupusius darbus. Kiek jų! Kur visus padėti? Galerijos prekiaudamos užsideda didelį procentą, ir daliai žmonių menas tampa nebeįperkamas. Tad Skaidrė nutarė padėti vyro paveikslus ant virtualaus prekystalio ir įsteigė Žmonos galeriją.

Vyro kūrybos populiarintoja ėmėsi ir edukacinės misijos: paaiškino, kaip tampama tapytoju, kiek laiko užima paveikslo tapymas, kas sudaro paveikslo kainą. Startas buvo sėkmingas – parduota dvylika darbų.

„Galiu pasidžiaugti, kad pritaikiau savo sukauptas žinias meno komunikacijai“, – sako S. Vainikauskaitė-Tomaševičienė, antrąjį Žmonos galerijos sezoną tuos gebėjimus pristačiusi dar platesniam žiūrovų ir profesionalų ratui.

Kūrybingas tandemas

Šis ruduo prasidėjo ypatingai. XX-osios personalinės V. Tomaševičiaus parodos „Pašnekesiai wirtuvėje“ atidarymas sutapo su Vilniaus galerijų savaitgaliu, po vasaros atlapojusiu šiuolaikinio meno galerijų duris miestiečiams ir Vilniaus svečiams.

Tas keturias dienas dauguma galerijų pailgino darbo laiką, kvietė apsilankyti nemokamai, o savo darbus jose pristatė patys menininkai. Ne išimtis buvo ir Žmonos galerija, iš virtualios trumpam tapusi realia: su lankytojais bendravo ir V. Tomaševičius, ir jo žmona, darbo dienomis po du kartus, savaitgalio dienomis – po tris.

O Skaidrės surengtas jubiliejinės vyro parodos atidarymas buvo įsimintinas ir išskirtinis. Dūmų mašina skleidė tirštą miglą, parodoje tvyrojo Naujojo Vilniaus kvapas, parodos autorius bendravo su psichologe ir sociologe, o svečiai – kas su vyno taure, o kas su rūkyta skumbre rankose, sukiojosi tarp paveikslų.

„Tai šiek tiek priminė prirūkytą sovietinių laikų virtuvę, kai jau gali kabinti kirvį, o pokalbiai prie virtuvinio stalo vis nesibaigia, – aiškina teatralizuoto performanso sumanytoja. – Sutikit, malonu girdėti, kai į parodos atidarymą atėjęs užjūrio lietuvis stebėjosi: „O, čia pas jus kaip Niujorke!“, turėdamas mintyje amerikietiškų meno galerijų originalias darbo formas.“

Vis dėlto labiausiai S. Vainikauskaitė-Tomaševičienė džiaugiasi ne kad ir labai mielais komplimentais, bet užsimezgusiu lygiaverčiu dialogu su žiūrovais. „Mes su vyru daug keliaujame po užsienį, po šiuolaikinio meno parodas. Jis daugiau žiūri į atlikimo technikas, o man įdomu, o kaip Vakaruose komunikuojamas menas. Šiuolaikinio ar konceptualaus meno parodose žiūrovui aiškinama: tekstais, per video siužetus, per galimybę interaktyviai sąveikauti su objektu“, – sako Skaidrė.

Mano, kaip komunikacijos žmogaus, siekiamybė: negalima daryti meno pačiam sau, nes iš esmės tada tu ir esi pats sau įdomus. Menas neturėtų būti savitikslis. Menininkui ilgai buvo įprasta į žiūrovą žvelgti lyg iš aukšto: štai aš savo didybėje sukuriu kūrinį, o jūs jau aiškinkitės, ką jis reiškia. Nesuprantat – patys kalti“, – ironizuoja žeidusį ir neproduktyvų santykį, kurį ryžosi keisti.

Duoklė šaknims

„Šioje parodoje pasirinkome sprendimą, kad ne tik patys paveikslai kalba už save (nors yra ir įgarsintų instaliacijų), bet ir tekstai kalba už paveikslą. Prie paveikslų yra ne menotyrininkų parašyti tekstai, o pastarojo meto laikraščių, knygų citatos – šmaikštūs ir įdomūs paaiškinimai. Kai kas – iš populiarių romanų ar paties autoriaus prisiminimų apie vaikystę“, – sako Skaidrė, įsitikinusi, kad tokių paaiškinimų reikia, juolab jauniems žmonėms, nežinantiems darbų konteksto.

Vytauto darbai nukelia į XX a. Lazdynus, žymiausią masinės gyvenamosios statybos rajoną sostinėje, apdovanotą Lenino premija.

„Pusė lenko, ketvirtis latvio, ketvirtis žemaičio, – Skaidrė apibūdina savo vyrą, vaikystę praleidusį šiame mikrorajone. – Pro virtuvės langą jis žvelgė į Lazdynus. Viename iš paveikslų tas langas ir pavaizduotas. Parodos pavadinimas „Pašnekesiai wirtuvėje“, su dviguba w, – tai duoklė savo šaknims. Kai sukanka 45-eri, pradeda traukti prie šaknų paieškų. Bandai suprasti, ką ir kiek tau davė pasaulis, ta vieta, iš kurios tu esi išėjęs. Tai nostalgija ne ta prasme, kad prie rusų buvo geriau, bet nostalgija vaikystės, jaunystės dienoms.“

Skaidrė primena, kad to meto stambiaplokščių daugiabučių namų mažulytės virtuvės buvo ne tik vieta pagaminti maistą ir pavalgyti – jose virė ištisas gyvenimas. „Prie kavos puodelio ar vyno taurės buvo aptariamos naujienos, vyko aistringos politinės ir visuomeninės diskusijos, atviravimai – tikri psichoterapijos seansai“, – mėgina atverti parodos pavadinimo ir tematikos kodą.

Tik Lazdynų romantizavimo tuose V. Tomaševičiui būdinga skaitmeninio impresionizmo maniera nutapytuose paveiksluose nėra. Autoriui, besirenkančiam sovietinės nostalgijos dekonstravimo kelią, skauda dėl šiuolaikybės ženklų tame sostinės rajone: Lazdynai pamažėl virsta Landynais. Pajusti tą nerimą žiūrovui padeda vaizdo instaliacija, iš kurios sklinda autentiškas Vilniaus aplinkkelio garso įrašas, kuriam skambant, parodoje neįmanoma susišnekėti.

Likimas pavedžiojo ratais

Jubiliejinę V. Tomaševičiaus parodą galėjo pamatyti ne tik vilniečiai ir sostinės svečiai. Spalį ji bus eksponuojamam „Baroti“ galerijoje Klaipėdoje. Bet dabar jau kalbėsime ne apie meną su ties vyro kūryba budinčia Žmona, bet apie dviejų žmonių bendrystę.

„Kaip pora kartu esame dveji metai, o pažįstami jau 29-erius. Kitąmet švęsime pažinties 30-metį, vėl reikės kažką sugalvoti“, – valiūkiškai nusijuokia, žinoma, galvodama apie meninį projektą.

Jiedu pažįstami nuo 1989-ųjų. Būsimieji mokyklos abiturientai susipažino darbo ir poilsio stovykloje Lenkijoje. Tada bičiuliškiems santykiams nebuvo lemta rutuliotis į rimtesnius – aukštosiose mokyklose laukė mokslai, mieste prasilenkė. Vėliau kiekvienas bandė kurti savo asmeninį gyvenimą, bet nesėkmingai.

Kai susitiko prieš dvejus metus, abu buvo laisvi. Žinoma, šiuokart suvedė menas. Skaidrė panoro suknelės su Vytauto paveikslo motyvu. Kai surado, kas tokį sumanymą paverstų tikrove – kokybiškai atspaustų ant drobės, toptelėjo: o kodėl tokių suknelių nepagaminti ir daugiau? Išdrįso parašyti Vytautui.

Susitiko aptarti projekto ir nebegalėjo išsiskirti. Jis pasipiršo po trijų savaičių.

„Į mūsų sąjungą aš atėjau sakydama Vytautui, kad noriu tau padėti, nes tu esi talentingesnis už mane. Objektyviai žiūrint, – pribloškia atvirumu ir, tarsi pagavusi nuostabos šešėlį, skuba patvirtinti: – Ir šitas talentingas vyras mane garbina kaip moterį. Mes dažnai kalbamės apie savo santykį, kodėl jis toks vaisingas ne vaikais, o kūrybiniu požiūriu. Mūsų santykis niekada nebuvo pastatytas ant intymumo. Ir tada, kai susitikom šešiolikos, ir dabar, kai buvome brandūs. Mes susilipdėme vertybiniu pagrindu.“

Visą straipsnį apie Žmoną skaitykite „Vilniaus dienoje“ (2018-09-24, p. 28–29)

3 thoughts on “Ką gali Žmona?

  1. 250mg Amoxicillin Capsule Cialis Deutschland Shop What Dose Of Propranolol Should L Take viagra Keflex Antibiotic Information Uk Pharmacy Online

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *