Laiko slenksčiai (menotyrininkės Aistės Kisarauskaitės recenzija)

Autorius prie vaizdo instaliacijos „LaNdynai“. N raidė iš tikrųjų yra ant ragų pastatyta Z, o vaizdas – tai filmuota beveik valandos trukmės autoriaus kelionė per savo vaikystės vietas Lazdynuose.

Jubiliejinė XX Vytauto Tomaševičiaus paroda „Pašnekesiai wirtuvėje“ žymi beveik stulbinantį pokytį menininko biografijoje. Žinoma, tokie pasikeitimai nevyksta staiga, jie yra ilgesnio darbo rezultatas, tačiau žinantieji ankstesnius akivaizdžiai komercinius jo paveikslus, turėtų apstulbti pamatę šią parodą. Autorius staiga ne tik tapo pilnateisiu šiuolaikinio meno lygos žaidėju, bet ir taikosi aplenkti ne vieną jau senokai ten besikaunantį, tiesa, čia tenka susidurti ir su naujais šiuolaikinio meno žaidėjui keliamais reikalavimais.

Paroda, pripildyta citatų ir autoriaus prisiminimų, pretenduoja būti meniniu tyrimu, paremtu nostalgijos sąvoka. Autorius savo projektui renkasi pokalbių virtuvėje formatą. Pokalbių, kurie vyko anais, sovietiniais laikais. Pateikiama Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič citata kuo taikliausiai apibūdina, kuo buvo ta, kitaip nei dabar, atskira kelių kvadratinių metrų patalpa, – virtuvėje pasibaigdavo visi baliai, ji buvo tribūna, kur netyčia išsprūsdavo nepropagandinės mintys, palydimos gitara ir vynu ar degtine. Vieną iš dviejų pagrindinių parodos dalių ir sudaro atidarytų virtuvinių spintelių ir jų turinio fotografijos bei viena tikra, perkelta kaip objektas-instaliacija.

Antroji dalis – nemažo formato tapybos drobės. Plius keli smulkūs eksponatai, bet apie juos vėliau. Spintelėse sukrauti daiktai asocijuojasi su Ričardo Šileikos „Mizanscenomis“ (2005–2013) – metai po metų fotografuotomis ant mamos pečiaus susidėliojančiomis puodų, maisto produktų ir kitų virtuvės objektų kompozicijomis.

Vytauto Tomaševičiaus nuotraukose – taip pat birių produktų indeliai, vintažinės receptų knygos, arbatos dėžutės, dėželės ir pan., tačiau Šileikos mažasis teatras sustingusiais vaizdais kalba apie judesius, daugybę judesių, laiką, apie kasdienę mūsų duoną ir žmogišką triūsą, o Tomaševičiaus spintelės aiškiai yra pasimetusios laike. Nors parodos pristatyme teigiama, kad menininko „temomis virsta sostinės Lazdynų rajono daugiabučiai ir kiemai, prabangūs automobiliai, sovietmečiu gero gyvenimo atributais laikytos interjero detalės: baldai, indai, knygos“, tačiau ant arbatos dėžutės išryškėjęs prekės ženklas ryškiai kalba apie dabartį. Iš tiesų būtent maisto pakuotės, asortimentas ne blogiau nei automobilių dizainas ar avalynės mados atspindi laiką. Nuo sovietmečio nepakitusi liko tik druskos pakuotė (gal todėl perku būtent šią rupią į plytą sulipusią druską?). Na, turbūt dar soda. O dabarties virtuvės visai kitokios, tiksliau, jos išnyko kaip atskiras dydis, susiliejo su kitomis erdvėmis.

Atrodo, kad autorius ieško išlikimo ženklų, jo spintelės yra tarsi tos, išlaikiusios sovietinį gyvenimo būdą. Menančios pokalbius virtuvėje. Viskas atrodo beveik logiška – virtuvės tematika iš pirmo žvilgsnio glaudžiai siejasi su tapybos drobėmis, kuriose, kaip ir jas palydinčiuose tekstuose, svarbią vietą užima vaizdas pro langą, ypač virtuvės. Autoriaus prisiminimai apie šeimos ir kaimynų automobilius, statomus taip, kad būtų galima jais nuolat grožėtis, žvelgiant iš virtuvės žemyn, čia itin dera.

Automobilis tampa viena centrinių parodos figūrų, taip pat labai taiklia, nes jis kaip niekas kitas gerai atspindi besikeičiantį laiką, jei kalbama apie kitimą, nes išlikimo diskursui, spintelių rezistencijai jau ir prieštarauja. Būdamas vienu svarbiausių gerovės simbolių, jis ryškiai iliustruoja nuolat besimainančias mados tendencijas, ne tik technikos progresą. Tačiau čia, man rodosi, menininkas spąstų išvengia, puikiai veikia pasirinkta strategija neapibrėžti automobilio tiksliai, nors tekstuose priminti ikoninius brendus, bet vaizduoti schematiškai, dažnai tik nužymint beveik abstrakčią plokščią formą, taip išryškinant simbolinę vertę. „Įdėk čia savo svajonių automobilį“, – tarsi primygtinai siūlo autorius. Įdėk į monochromišką kruopščiai nupieštą (ne nutapytą) ant spalvoto fono vaizdą.

Ir šioje vietoje vėl į konfliktą sukyla keli laikotarpiai, laiko srautai, plėšiantys žiūrovą į skirtingas puses. Nors parodą pristatant cituojama menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė atkreipia dėmesį, kad „pastaruoju metu tiek mokslininkų, tiek menininkų žvilgsniai krypsta nuo didžiųjų įvykių link sovietinės buities, kasdienybės, paprasto žmogaus egzistencijos. Taip elgiasi ir Vytautas Tomaševičius“, tačiau šio menininko tapybos plastika imituoja nekokybiškos skaitmenos ar pirmųjų videovaizdų laikus ir mažai pikselių turintis vaizdas mus kelia ne į Lietuvos tapytojų gerokai nueksploatuotą sovietmetį, bet į artimesnius laikus – pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, kai karaliavo 4 ar 16 RAM turintys kompai, valdė „Norton Comander“ ir „Corel Draw“, vaizdajuostės ir „flopikai“. Šis grubią skaitmeną imituojantis vaizdas gali būti sulygintas su mūsų atminties vaizdais – kartais tokiais pat netiksliais, schematiškai nupieštais.

Atminties fenomenas nurodo ne į vieną laiką, o į du – dabartį ir praeities laiko segmentą. Šį dvilaikį konstruktą paveiksluose puikiai išreiškia nebenaudojami, tušti moduliniai baldai, morališkai pasenę ir išmesti, nebetinkami dabarčiai, stypsantys lauke kaip buvusio pasaulio atributai. Sakyčiau, kad čia net dalyvauja trečiasis taškas – spėjamas posthumanistinis ateities laikas. Tačiau pasaulio be žmogaus intonacijomis nutapytos drobės yra ir emocija, ir laiku radikaliai priešingos pokalbiams virtuvėje, kurie kaip tik remiasi gyvu žmogišku bendravimu, sentimentais, asmeniškumais, nostalgija ir pan.

Čia labai maga pavartoti tapybos dėstytojų mėgtą pasakymą „pjaunasi spalvos“, tik šiuo atveju – pjaunasi laikai ir temos. Sovietmečio „žmogiškasis faktorius“, klaidos, skaudumai ir jaukumai įkalinami dabarties „Minecrafto“, vėl grįžusio prie stambiapikselinės formos, estetikoje, gariūnmečio „Doom“ pabaisos taikosi užpulti dabartį iš praeities nuolaužų suformuotais zombiukais, ir iš tiesų jų ten pakanka – pirmasis Nepriklausomybės dešimtmetis pilnas neidentifikuotų, nesurastų ir neįvardintų prisiminimų, užkastų lobių, palaidotų vilčių ir karjerų skeletų.

Negalėčiau sakyti, kad skirtingi laikai ar skirtingos estetikos kryptys ir etc. negali būti viename kūrinyje / parodoje, aišku, kad gali. Gali būti visaip. Tačiau verta pasirinkti arba fakto konstatavimo, dokumentavimo, citatų, stebėjimo atsitraukus, leidimo veikti aplinkai, technikai ar kitiems dalyviams būdą, kuriom atstovautų virtuvinių spintelių dokumentacija, arba aktyvaus perkūrimo, konstruojant savo laikus ir realybes („menas yra menininko per save perkošta realybė“, – teigia autorius), strategiją, kurią kuo įdomiausiai įvaizdina šios parodos tapybos kūriniai. Sėdėti ant dviejų kėdžių ne itin patogu.

Kad ir kaip ten būtų, neabejoju, kad ateityje Vytautas Tomaševičius, surengęs keletą treniruočių, tvirta ranka suvaldys savo stambiapikselinę komandą, o ši paroda savo trykštančia energija ir daugiaplaniškumu žymi stulbinančią Vytauto Tomaševičiaus transformaciją. Tie „nesuvesti galai“, prieštaravimai, neatitikimai kaip tik verčia laukti kito menininko pasirodymo, neužmiršti.

Aš puikiai suprantu autorių, numanau, kaip norisi įmušti kuo daugiau įvarčių per vienas rungtynes, pademonstruoti įvairias galimas technikas. Vien ko vertas pasakojimas apie daugiaaukštį „ziguratą“ ir dramblius! Gal Fellini kameros… Iš jo vieno galima padaryti projektą. Tvirtai galiu pasakyti – šioje parodoje autorius demonstruoja ne vieną puikų perdavimą, daugybę nuostabių įvarčių, nors gaila, kad keletas iš jų yra ir į savus vartus. Suprantu, kodėl paroda sulaukė tokio didžiulio susidomėjimo – ji iš tiesų įdomi, atvira, pilna netikėtumų: Vilniaus kvapo ir trikampių staliukų, pokalbių apie mirtį, socialinės kritikos, yra net siuvinėta pagalvėlė ir iš tolo šviečia nepageidaujama raidė W.

Visa menotyrininkės Aistės Kisarauskaitės recenzija publikuojama interneto svetainėje www.7md.lt

6 thoughts on “Laiko slenksčiai (menotyrininkės Aistės Kisarauskaitės recenzija)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *