Menininko dirbtuvė: 42 istorijos

308 p., spalv., iliustr., minkštas virš. | Leidykla: Tyto alba, 2017

Baigiantis 2017-iesiems dienos šviesą išvydo Vyro ir Žmonos ilgai laukta knyga, kurioje sudėtos menotyros mokslų daktaro, tapytojo ir dailės kritiko Vido Poškaus viešnagių 42-ose dailininkų dirbtuvėse akimirkos. Apsilankė garbusis autorius ir Vyro studijoje – toje pačioje, kurios viena siena priklauso Žmonos galerijai. Skaitom.

Kaip rašoma „Vikipedijoje“, Vytautas Tomaševičius (gim. 1972 m.) yra žinomas ir vertinamas dėl savo autorinės technikos. „<…> Kūryboje jungiasi tapyba ir grafika. Ant kruopščiai ištapyto vaizdo spaudžiamas monochrominis piešinio atspaudas. Vėliau šis piešinys dalinai nuvalomas, atidengiant paslėptą apatinį tapybos sluoksnį. Skirtinguose paveiksluose tapybos ir atspaudo santykis kinta, kartais jie tiesiog paliekami konkuruoti.“

Taip, Vytauto darbuose esama ir tapybos, ir grafikos, ir net scenografijos elementų (nepamirškime, kad 2000 metais jis apipavidalino Wernerio Herzogo filmą „Nenugalimasis“), taip pat čia yra geros muzikos – kažko tarp džiazo ir avangardo. Būtent tokia šių kūrinių nuotaika. Dar – didelė dozė gurmaniško požiūrio, mėgavimosi pačia tapyba, jos teikiamais privalumais.

Moteris Vytauto tapyboje – dažna būtybė. 110 x 130 cm, aliejus ant drobės. Kaina – 1700 EUR. @ Vytautas Tomaševičius

Vytauto Tomaševičiaus studija yra buvusioje vadinamojoje pašto dėžutėje, dar anksčiau, lenkų laikais, šioje vietoje veikė fabrikas „Elektrit“. Nebeegzistuojančiame pramonės rajone, paverstame į loftus, veikia daugybės įvairiausių kartų, skirtingų ideologijų menininkų dirbtuvės. Tomaševičius – vienas iš jų.

Tapytojas mūsų laukė kieme – dideliame, prikimštame automobilių, pilname nešvarių balandžių ir į jį (taip pat ir į mus) žvelgiančių didelių stačiakampių langų. Pats Vytautas kalbėjo su žmogumi, iš kažkurios įmonės ar įstaigos (kontorų kontorėlių čia taip pat apstu), besiruošiančiu išmesti kartonines dėžes nuo elektroninių gaminių. Vieną dėžę menininkas ėmė ir paaiškino: „Bus į ką supakuoti paveikslą“.

Pakilome liftu, perėjome ilgais koridoriais; vienoje jų atkarpoje (tartum interliudija) po kojomis braškėjo suskilusios keraminės plytelės. Nuotaika, kad ir kaip būtų banalu tai sakyti, priminė paties Tomaševičiaus paveikslus – šiek tiek dirbtinokos, negyvos spalvos, kuriančios sapno būseną, įskilimai – tartum išpiešti lygiuose plotuose.

Tomaševičiaus studija – vienas didelis kambarys. Su dideliais langais. „Vasarą po pietų, kai saulė atsisuka į šį šoną, pasidaro baisiai šviesu ir karšta. Kaip kokiame paplūdimyje gali dirbti su vienomis trumpikėmis, tačiau ir tai galop nepadeda – pasidaro neįmanomai karšta.“

Esminis Tomaševičiaus tapybos elementas, jo esmių esmė – grindys, nulaistytos, nutaškytos, užtapytos jo naudojamomis spalvomis bei deriniais. („Jos buvo švariai nuskustos, tos grindys. Galvoju, kad reikės nulakuoti – dėl šlapio efekto sukils spalvos. Taip ir paliksiu.“)

Tomaševičiaus dirbtuvės grindų koloritas artimas paveikslams. Tokia jau tapytojų grindų ir palečių karma.

Dar molbertas, kurio viršutinė dalis styro lyg kryžius. Pasieniui – keistos popierių nuoskutos. Vytautas papasakojo, kaip Danijoje atrado savąją vaizdų atspaudimo nuo laikraštinių nuotraukų techniką. Tad tos popieriaus drožlės – menininko technologinio proceso liudininkės.

Ant sienų ir pasieniais – jo paties kūriniai. Dykumas primenančios sienos antrino paveikslų fonams, kurdamos sapnų, somnambulinių būsenų nuotaikas.

Tomaševičiaus tapyboje dažnai šmėžuoja nykūs, nuasmeninti ir dehumanizuoti daugiabučiai. 70 x 104 cm, aliejus ant drobės. Kaina – 1200 EUR @ Vytautas Tomaševičius