Miegančios Vyro moterys

Raštuota realybė | Dydis 130 x 110 cm | Akrilas ant drobės | PARDUOTA | © Vytautas Tomaševičius

Vieną gražią rudens pavakarę Vyras ir Žmona pabėgo nuo vaikų, šunų, darbų ir susėdo parke ant suoliuko. Ji įjungė diktofoną. Jis pasistengė būti nuoširdus.

„XXI amžiuje iš meno reikalaujama koncepcijos ir istorijos pasakojimo. Tie paveikslai, kuriuos dabar darau, istoriją turi, o štai veidai – ne. Tikriausiai dėl to jie po truputį ir dingsta iš mano kūrybos. Už jų nėra istorijos – tik estetika. Tačiau žmonėms todėl ir patinka moterų veidai, kad jie negrūzina savo istorijomis“, – tarė Jis. (Tiesa, tarė tik pokalbio pabaigoje. Bet kad būtų stipriau, Ji iškėlė šią frazę į pokalbio pradžią.)

Ji: Kaip sugalvojai tapyti moterų veidus tokius, kokius tapai dabar? (Nes Jos pačios vis klausinėja, kas per moterys tuose paveiksluose ir kodėl juose nėra Jos).

Jis: Kai dar studijavau scenografiją Dailės akademijoje, reikėjo mokytis ir kostiumo pagrindų. Žiūrėdavome daug visokių madų žurnalų. Skirtingai nuo teatrinio kostiumo, kai kurie modeliuotojai kuria daugiau estetikos ir mažiau personažo. O teatre reikalingas personažas. Nežiūrint to, mados modeliuotojų meistrystė labai didelė ir kitą kartą randi tokių dalykų, kuriuos išdidindamas, hiperbolizuodamas gali pasiekti tam tikro įspūdžio. Tada ir prisižiūrėjau labai daug moterų veidų. Paskui pradėjau juos tapyti.

Beje, buvo periodas, kai tapiau tik vyrus. Akvarele. Tada irgi sulaukdavau visokių priekaištų – dėl orientacijos (juokiasi).

Mieganti vyro figūra | Dydis 50 x 170 cm | Akrilas ant drobės | Kaina 999 EUR | © Vytautas Tomaševičius

Mano tapytos moterys kažkuo panašios į mados pasaulio grožio kanoną: kai kurios truputį prasižiojusios, kai kurios truputį prisimerkusios. Tuose paveiksluose yra kažkas gražaus, švelniai gundančio. Ir nėra labai rėkiančio.

Kiekvienas tapo taip, koks jis pats yra. Tai, kad mano tapomos moterys dengtos raštais, atspindi mano būdą. Pavyzdžiui, feisbuke daugiau seku, ką kiti rašo, bet pats rašau labai retai. Galbūt tai savotiškas saugumo noras: viską matyti, bet būti truputėlį per atstumą. Lygiai taip ir tos mano moterys: kaip personažai jos jaučiasi saugesnės pridengtos, ne visiškai matomu veidu, šešėlyje.

Kai tik pradėjau tapyti tokius paveikslus, jie iškart tapo labai populiarūs, ir šis kūrybos etapas kažkaip nusitęsė. Gal per ilgai, nes kartais apninka jausmas, kad kartojiesi, nebeatrandi naujos problematikos. Vis tiek kaskart turi susigalvoti, ką naujo pasakyti. Gali kažkiek kartoti tą patį, kol parenki tikslesnes išraiškos priemones, nes nebūtinai pirmas ar trečias tavo paveikslas ir nebūtinai paskutinis bus geriausias.

Ji: Repetitio est mater studiorum. (Išvertus reiškia „Kartojimas yra mokslų motina“. Ji kažkada mokėsi lotynų ir nepraleidžia progos tuo pasididžiuoti.)

Jis: Prisiminkime meno istoriją: kiek Van Goghas yra nutapęs žymiųjų savo kurpių ar saulėgrąžų, o kiek Gerhardas Richteris – žvakių? Didelių paveikslų turbūt kokį 20, bet iš jų dažniausiai reprodukuojami ir mums geriausiai žinomi tik kokie du. Kad padarytum gerą paveikslą, jį turi pabandyti vienaip, antraip, trečiaip. Temos pakartojimas man visada įdomus, stengiuosi prie jos visada sugrįžti. Ilgą laiką, kokius metus, ornamentuotų paveikslų apskritai nedariau.

Raštuota realybė II | Dydis 120 x 70 cm | Akrilas ant drobės | PARDUOTA | © Vytautas Tomaševičius

Man labai patinka ta „Raštuota realybė II“ su prislopinta šviesa ir plaukais – kažkas naujo. Toji moteris dar labiau pasislėpusi negu visos likusios, užuomina į veidą dar subtilesnė. Kažkas jau žiūrėjo į paveikslą ir nepamatė veido – ir tai yra gerai.

Išraiškos priemonės visada lieka tos pačios: tapomas fonas, ant jo tempera tapomas portretas, tada spaudžiamas, o paskui nuvalomas ornamentas. Nuvalomas visų pirma tam, kad atidengtų tas vietas, kurios atrodo „neskaniai“, tarkime, raštas užeina ant akies ar pridengia, pratęsia nosį. Tačiau jo visiškai švariai nenuvalau – taip jis tampa dar vienu dažu, primenančiu pieštuką ar tušą. Paveiksle jau yra tempera, akrilas ir pieštas ornamentas, tiksliau, įvairūs pilki ir pilkesni tonai.

Ji: Mūsų bendras pažįstamas fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius šneka, kad jam neįdomūs gražūs veidai. Tavo darbų atveju šnekame apie klasikinį grožio standartą.

Jis: Šiuo metu aš tai darau, eksperimentuodamas su interjeru – visiškai nepaišau grožio. Darbuose tik vielų ir laidų raizginiai, aptriušę ir sulūžę, seni, visus užknisę baldai, dar esantys namie arba jau išmesti. Bandau sukoncentruoti prasmes iš antiestetikos, sukurti iš jos estetiką. Algimanto Aleksandravičiaus ar Vito Luckaus nufotografuotas veidas tampa fainas – jame tiek pilnatvės, kad jis jau nebėra negražus.

Čia ir yra menininko darbo esmė – paimi negražų daiktą ir jį vėl padarai estetiškai patrauklų. Tiesiog tu pamatai tame negražume grožį.

Beje, prieš kelerius metus esu sukūręs autoportretų seriją. Pieštuku paišyti ant drobės, jie nėra gražūs portretai: prasižiojęs, liežuvį rodau, maivausi. Kartais pats save sudomini kokia tema, nutari, kad tau ji įdomi.

Ji: O kas tau įdomu?

Jis: Dabar man yra įdomi naujausių laikmečių sankirta. Įdomiau negu visokie veidai. Manau, kad ją nagrinėdamas dabar galiu pasakyti daugiau to, ką galvoju. Ir dar man visada įdomu kontrastai: šviesa – tamsa, ramu – ekspresyvu, grubu – švelnu.

Ji: Pagal ką išsirenki moteris savo paveikslams?

Jis: Dažnai dirbu ne vien tiesiogiai iš nuotraukų. Man labai imponuoja emocija ir šviesotamsa kaip estetikos dalis. Kad matyčiau, jog toje formoje galima sukurti fainų perėjimų nuo visiškos tamsos iki visiškos šviesos. Iš tikrųjų, kuo mažiau šviesos, tuo labiau man patinka. Kuo mažiau šviesos galima palikti ir kad viskas būtų paskendę patamsyje, tuo man ta forma įdomesnė. Kai šviesos lieka labai nedaug, ji labai gerai kalba. Baltas taškas juodame fone iš karto rėkia, tu jį matai. O jeigu yra daug baltų taškų, į kurį iš jų labiau atkreipti dėmesį? Tada jie pasidaro ne tokie svarbūs. Man patinka, kada yra truputis, nes tada tas truputis tampa labai svarbus.

Ji: Tavo forma, linija, tas pats šešėlių žaismas yra labai tikslūs.

Jis: Mano paveikslai nėra taisomi. Jeigu kiti autoriai, dirbantys laisvesniais potėpiais, nepatikusį veidą gali pertapyti, aš nutapyto darbo keisti jau nebegaliu – mano naudojama technika nebenusivalo. Jei nepavyko – išsipjauk drobę, apsitempk naują ir vėl kurk. Todėl mano kūryba yra daugiau eskizuose.

Mano tapyba labai daugiasluoksnė. Užteptas apatinis sluoksnis nebūtinai prieis iki viršutinio. Todėl galvoje tiksliai turiu susidėlioti kūrybinio proceso eigą. Jei ankstesniuose sluoksniuose bus ne toks fonas ar ne toks piešinys, ornamentu jau nieko nebeištaisysiu. Dėl to mano paveikslai yra griežtesni.

Ji: Vieni veidai miega, kiti – atsimerkę. Kurie jų tau pačiam įdomesni, mielesni?

Jis: Visi vienodai. Manęs visiškai neerzina žvilgsniai. Ir kai bendrauju, stengiuosi žiūrėti į žmogų. Manęs tai visiškai netrikdo. Lygiai tas pats su paveikslais. Vartydama madų žurnalus atkreipk dėmesį: juose veidai irgi kur kas dažniau žiūri į tave, negu būna pasisukę profiliu. To, ar paveiksle moteris atsimerkusi ar užsimerkusi, nelaikau kontrastu.

Ji: O techniškai ką sudėtingiau nutapyti?

Jis: Techniškai bet ką nutapyti sunku ir tuo pačiu lengva. Kartu su patirtimi auga ir technikos valdymo įgūdžiai. Dabar jau nebėra sunku padaryti tai, prie ko kankindavaisi Dailės akademijoje. Kai kurių techninių dalykų jau net nelaikau svarbiais.

Ji: Tavo žvilgsniai atrodo gana vienodi. Nėra išsigandusių akių, nėra verkiančių akių.

Raštuotas portretas | Dydis 45 x 40 cm | Akrilas ant drobės | Kaina 449 EUR | © Vytautas Tomaševičius

Jis: Aš manau, kad yra. Pavyzdžiui, ta raudona be rėmų (žr. „Raštuotas portretas“ dešinėje) man labai išsigandusi ir labai liūdna. Kodėl? Gal šiek tiek atsitiktinai gavosi tam tikra akių ir lūpų padėtis. Kažkaip norėjosi, kad veido išraiška būtų švelnesnė, bet netyčia peraugo į emociją, artimą verksmui. Gal todėl ilgą laiką ir nesusiranda savo namų.

Aštrūs, skvarbūs žvilgsniai labiau kabina žmones. Nors kai kurie kaip tik žvilgsnių bijo. Pavyzdžiui, vienam švedui labai patiko didelės, 170 x 60 cm formatu nutapytos akys – įsigijo jas miegamajam. Į ką ten tos akys miegamajame žiūri – galai žino, bet jeigu žmogus turi galimybę tokį paveikslą pasikabinti, kodėl gi ne?

 

Tai buvo laikas, kai jokių istorijų už šių paveikslų nestovėjo. Pati tema mane labai domino vizualiai ir estetiškai. Buvo įdomu, kaip padaryti, kad paveiksle būtų kuo mažiau šviesos ir kad tai veiktų emociškai, o kartu pridėti dar tam tikrų sluoksnių, kurie, sakyčiau, ne tiek prasminiai, kiek irgi estetiški.