„Pašnekesiai wirtuvėje“ kviečia į Lazdynus, arba Teisė į savąją tapatybę

Vyras ir jo „Pašnekesiai wirtuvėje“ (instaliacijos fragmentas)

Rugsėjo 5 d. sostinės Pamėnkalnio galerijoje duris atversiantys „Pokalbiai wirtuvėje“ Vytauto Tomaševičiaus kūrybos gerbėjų nebepasitiks įmantrių raštų širma pridengtais moterų žvilgsniais ar gosliai pravertomis lūpomis. Tapytojo vizitine kortele ilgą laiką buvusius dekoratyvius veidus pakeitė pilki sostinės Lazdynų rajono daugiabučiai ir kiemai.

Prabangūs automobiliai, sovietmetį menančios virtuvės spintelės, anuomet visų namuose naudoti vienodi indai ir sunkiai įžengiami brūzgynai – štai tokia, pasak menininko, dabar yra daugiau kaip prieš 40 metų statyto prestižinio mikrorajono kasdienybė.

„Ateina laikas, kai pradedi sakyti tai, ką galvoji“, – sprendimą nuo lengvai atpažįstamo dekoratyvaus stiliaus pereiti prie socialinės kritikos prisotintų nūdienos apmąstymų grindžia pats autorius. Ankstesnėje personalinėje parodoje subtiliomis užuominomis apie nuostabios kasdienybės atspindžius kalbėjęs V. Tomaševičius „Pašnekesiuose wirtuvėje“ kerta iš peties: čia ir rinkiminius pažadus į subinę besikišančios politinės partijos, ir priskretę virtuvės puodai, ir krepšinio aikštelėje – šių dienų šventoriuje – išsižergęs pavykusio gyvenimo simbolis feraris.

Toliau Vyrą kalbina Žmona.

XX-oji personalinė paroda – neabejotinai ryškus kūrybinio kelio įvykis, kurį pažymėsi visiškai kitokio stiliaus darbais. Kas lėmė tokias kardinalias permainas?

Tiesiog anksčiau vadovavausi kitais estetiniais principais. Domino, kaip sąveikauja šviesa ir šešėlis, o kaip – skirtingos faktūros, kaip emociškai veikia sudarkytos linijos, o kaip – ramios vientisos spalvos ir kiek jų turi būti. Tačiau šie estetikos ir plastikos dalykai gali egzistuoti nepriklausomai nuo laikmečio. Ankstesne mano maniera kurti paveikslai – tapyta graži moteris su ornamentu ant veido – galėjo egzistuoti bet kada, kad ir XX amžiaus pradžioje. Pavyzdžiui, tokie paveikslai visiškai galėjo būti įmanomi art deco klestėjimo laikais. Skirtumas nebent tas, kad esu atradęs savitą jų kūrimo techniką. Bet koks nors aukšto meistriškumo dailininkas nepatingėjęs galėjo atpaišyti ornamentinius šešėlius lygiai taip pat.

Dabar mano paveiksluose atsirado naujų dėmenų – tai dabartis ir aktualumas. Vaizduoju tai, kas yra svarbu dabar, tai, kas skauda dabar, tai, kas man yra įdomu ir aktualu dabar, o ne kas tiesiog gražu arba negražu.

Ar tai reiškia, kad daugiau ramybės asmeniniame gyvenime suteikė drąsos išeiti į akistatą su realybe?

Gali būti. Tiesą sakant, niekada apie tai negalvojau. Apskritai kūrinio atsiradimo priežastis tyrinėji daug vėliau – iš pradžių tiesiog darai. Toks jau tas kūrybos fenomenas, kad negali pradėti analizuoti, kaip ir ką darysi – čia ne verslo planas. Čia veikiau klasikinis biblinis atvejis: Dievas vieną dieną sukūrė tą, kitą dieną – aną, ir tik paskui pamatė, kad tai yra gerai. Vadinasi, kol kūrė, jis nežinojo, ar tai gerai, ar blogai.

Tai ir nusako kūrybos esmę: kol darai, nežinai, ar tai gerai, ar blogai, gali įvertinti tik padaręs. Tada pradedi analizuoti ir randi vienokių ar kitokių sąsajų su gyvenimo patirtimis. Tačiau iš anksto nieko suplanuoti negali – kūryba eina iš pasąmonės.

Kita vertus, sąšaukų su ankstesniojo kūrybos etapo darbais tebelikę: pavyzdžiui, ieškojimai, kiek paveiksle panaudoto aklino dažo – daugiau ar mažiau – sukuria emociją. Tarkime, kiek juodos spalvos automobilio turi būti paveiksle, kad jis kurtų monstrišką užpildantį įspūdį, bet tuo pačiu aplinkui liktų ir truputis erdvės pasakojimui? Ir kiek tos erdvės palikti pasakojimui, kad jis įvyktų? Juk praktiškai juodą plotą galėtum plėsti iki pat drobės kraštų. Bet ar tos likusios pasakojimui erdvės užtektų, kad jis būtų paveikus? Ieškai optimalaus varianto.

O pasakojime – vaikystės kiemas, krepšinio aikštelė, feraris iš loterijos…

Ne, šitas feraris ne iš loterijos (2002 m. prekybos centro IKI organizuota loterija, kurioje laimėtą „Ferrari“ kaunietė pusvelčiui pardavė estų verslininkui – aut. past.). Čia gal daugiau atsisveikinimo su vaikyste simbolis. Kas buvo ir vietoj ko staiga atsirado didelis kitkas.

Svajonė?

Mašinos siluetas šiame paveiksle neturi jokios metaforos ar aliuzijos, jis tiesiog juoda dėmė. Bet nebūtinai blogąja prasme. Tiesiog viskas dabar yra kitaip. Lieka atsiminimai apie kiemą, dabar jau apžėlusį, bet tavo laikas tame kieme ėjo ir praėjo, dabar čia stovi kažkas kitas.

Praeitį įvelki į nostalgijos rūbą, bet ne tam, kad joje užsidarytum, o tam, kad pabandytum ją geriau suprasti iš šiandienos pozicijų?

Suprasti, kas buvo ir kas yra. Man gal svarbiau tai, kas yra. Su laiku pradedi mokytis gyventi dabar. Šiuo metu man svarbiau tai, kas yra dabar, negu tai, kas buvo.

O jeigu būtum tada žinojęs, kas bus dabar?

Niekada apie tai nė nemąsčiau. Visų pirma, tai iš tikrųjų neįmanoma, o visų antra, – ir ką? Užsiprogramuotum kaip kompiuteris ir eitum per gyvenimą?

Gal bėgtum į kitus vaizdinius ir bandytum išvengti tokios ateities?

Gyvenimas toks jau yra, kad tu nieko nežinai. Nežinai, kas buvo prieš tau gimstant, realiai neatsimeni net pirmųjų savo gyvenimo metų. O paskui pradeda rastis kažkokie vaizdiniai iš atminties. Pavyzdžiui, atsimenu, kaip mane sodina ant medžio ir fotografuoja. Arba kaip mano močiutė – kai ji mirė, man buvo dveji – guli lovoje. Tik po daugelio metų sužinojau, kad ji gulėjo suparalyžiuota.

Atsimenu, kaip močiutė guli karste. Tas karstas stovėjo tame pačiame kambaryje, kuriame ji gulėjo sirgdama – sovietmečiu nebuvo populiaru naudotis laidotuvių namų paslaugomis. Gal jų ir buvo, bet, kiek pamenu, visi kaimynai mirė ir buvo pašarvoti savo butuose. Niekada nėjome jų gedėti į jokias šarvojimo sales. Vieną dieną pamatai laiptinėje pamėtyta eglišakių ir jau žinai, kad laukia dar vienerios laidotuvės. Tokia buvo anų laikų daugiabučio realybė.

Atėjai į žemę ir tau duota pasirinkti. Jei viską žinotum, turbūt nieko nesirinktum. Arba rinktumeisi labai jau teisingai ir neliktų siurprizo. O jis gyvenime yra gerai. Iš pradžių, kol nesuvoki, siurprizas truputį baugina – tarkime, bac kažkas ir numirė. Bet ir pats amžinai neroposi po šitą žemę, irgi išeisi, kaip milijardai išėjo iki tavęs, ir mirdamas nieko naujo neišrasi.

Galbūt iš supratimo, kad esi čia laikinai, paveiksluose atsiranda religinė tematika? Pavyzdžiui, liepsnojantis krūmas darbe Pabėgimas iš Egipto.

Šitas darbas daugiau ne apie religinius vaizdinius, o apie suaugimą, atsisakymą to, kas buvo ir ėjimą ieškoti kažko naujo. Išėjimas iš Egipto čia tik metafora, ne tikslus biblinės scenos atkartojimas. Man visada Lazdynuose keistai atrodo išmesti baldai – visiška postindustrija. Pavyzdžiui, stovi žydinčių kaukazietiškų slyvaičių fone senų svetainės sekcijų dalys. Taip ir gimė noras padaryti spintas, o už jų – toks gražus vaizdas. Gyvenai sau tarp kažkokių korpusinių baldų, vielų, o už jų tolumoje plytėjo visas pasaulis, Pažadėtoji žemė.

Iš dalies tai ir mūsų gyvenimo uždaroje sovietinėje santvarkoje vaizdinys. Pavyzdžiui, aš baigiau anų laikų prestižinę mokyklą, kurioje nuo pat pirmos klasės buvo mokoma anglų kalbos. Nors tuo metu atrodė, kad tos anglų kalbos gyvenime nereikės. Ir tik gerokai vėliau, nuo kokių 1987-ųjų pradėjau suvokti, kad gal vis tik reikės: į Vilnių pradėjo atvažiuoti užsieniečių ir su jais jau galėdavau susikalbėti angliškai.

Dar tai vaizdinys apie pradėjimą kažko naujo. Kiekvienas prieina tokią ribą, kai nebetenkina taip, kaip yra, kai turi pradėti iš naujo ir kitaip. Įgauni patirties, pradedi suprasti, kaip sukasi šis pasaulis ir pakinta tavo vertybės. Tada nebegali toliau daryti, kaip darei anksčiau.

W tavo paveiksluose atsiranda iš tų pakitusių vertybių? Iš to, kad nebebijai daryti, kaip tau atrodo teisinga, juo labiau kad tavoji v išties dviguba – turi lenkiško kraujo ir tai pripažįsti?

Kad turiu lenkiško kraujo, niekada neslėpiau. Visi tai žinojo ir niekas nekreipė, o ir toliau nekreipia dėmesio. Kodėl turėtų? Lietuvoje, kaip Rytų ir Vakarų kryžkelėje esančioje valstybėje, grynakraujų nedažnai pasitaiko. W raidę ant puikios ir man labai patinkančios Teodoro Valaičio skulptūros Vėtrungė, jau tapusios Lazdynų įvaizdžio dalimi, paveiksle prilipinau dėl kiek kitokių priežasčių.

Iš vienos pusės, tai noras dar kartą grįžti prie Lietuvos prakeiksmu tampančio naujų skulptūrų statymo, kuriam būdingas visiškas nejautrumas laikmečiui, mąstymas XIX a. kategorijomis, pasibaigiantis tuo, kad skulptūra visuomenei įbrukama primetus politinius sprendimus. Arba senų skulptūrų chunveibiniškas naikinimas, tarsi iš baimės norint kuo greičiau ištrinti konkrečią epochą. Skulptūras pašalina, o daugybė ir toliau su malonumu važinėja „Yandex“ taksi, nes smegenų skulptūrų dingimas nepataisė.

Iš kitos pusės, W raidė šiame paveiksle primena apie Lietuvos nenorą įteisinti lotyniškų X ir W rašmenų, dėl kurių nemažai mišrias šeimas sukūrusių piliečių patiria tikrai daug nepatogumų. Juolab kad ši problema man asmeniškai labai artima. Žinau tą jausmą, kai tau nenori suteikti tavosios tapatybės arba, tiksliau, prievarta nori suteikti kitą, nepageidaujamą.

Šeimoje visada kalbėjome lietuviškai ir tapatinomės su šalimi, kurioje gyvename. Sukakus 16-kai metų, atėjo laikas gauti pirmąjį sovietinį pasą. Užpildžiau reikiamus dokumentus ir po mėnesio nuslinkau į 2-ąjį pasų poskyrį Vilniaus (tuometinėje L. Giros) gatvėje. Ten man atkištame pase puikavosi pavardė Tomaševič – tiek lietuviškai, tiek kirilica.

Į argumentus, kad tėvo, motinos ir brolio pavardė lietuviška – Tomaševičius, atsakymas buvo paprastas: štai tokį surusintą pasą turi kuo greičiau imti todėl, kad tavo tėvas lenkas. O kad visų šeimos narių pavardės būtų vienodos, esą ir likusieji turėtų pristatyti savo dokumentus pakeitimui. Man paklausus, kodėl, jų manymu, lenkiškumas nustatomas pagal tėvą, o, pavyzdžiui, žydiškumas – pagal motiną, bobelių balsai pradėjo kilti. 4 suaugę žviegia, kad greičiau dėčiau parašą ir nešdinčiausi, o aš nededu ir reikalauju įrašyti tokią pavardę, kaip mano šeimos. Galiausiai išėjau be jokio paso.

Tada jau su mama nuėjome į Santuokų rūmus, pas tuometinį pasų poskyrio viršininką. O laukiamajame prie jo kabineto – kuriozinė situacija: užeina klientas, turbūt panašiu reikalu kaip mano, ir viršininkas išpuola į koridorių, prašydamas iškeisti 50 rublių. Suprask, už paslaugą ima 25 rublius kyšio ir grąžos neturi. Mes iš pradžių šitos tvarkos neįsikirtome ir, aišku, vėl nieko nepešėme.

Dar po savaitės užsirašiau į priėmimą pas žmogų, kuriam buvo pavaldūs pasų poskyrių vadovai. Pradėjo su manimi kalbėti rusiškai – išsigandau, galvoju, šitas irgi praspirs. Paklausinėjo, kodėl noriu tokios pavardės. Paaiškinau. Pakėlė telefono ragelį ir paskambinęs į Santuokų rūmus tiesiog pasakė: „Ne delaite skandal na pustom meste“ (liet. nedarykite skandalo lygioje vietoje). Kitą dieną  iš naujo bepildant dokumentus naujam pasui gauti, pasų poskyrio viršininkas jau plekšnojo per petį ir gyrė: „Teisingai, Vytautai, štai taip reikia kovoti už savo teises!“

Dabar šią istoriją pasakoju su ironija, bet tuomet buvo labai pikta. Tad puikiai suprantu tuos, kurie susiduria su prievartiniu tapatybės nesuteikimu. Beje, atėjus nepriklausomybei, mama laikraštyje aptiko žinutę, kad pasų poskyrio viršininkas atleistas už kyšininkavimą.

Tai apie ką tie tavo pašnekesiai wirtuvėje?

Apie pasikeitimus žmogaus gyvenime ir apie tai, kaip tiems pasikeitimams įvykus, jis turi gyventi toliau. Kažkada gyveno vienaip, paskui sugriuvo sena santvarka ir atėjo nauja, o jis vėl toliau gyvena. Tik jau problemos kitos, vertybės – kitos ir iššūkiai kiti, bet jis vis tiek turi gyventi ir ieškoti savo kelio.

Sakyčiau, ši paroda labai asmeniška, tiek dėl w raidės, tiek dėl išėjimo, išvietinimo temos. Paveiksluose nuo savęs nepabėgsi. Vis tiek daugiau ar mažiau paišai save ir savo nuotaikas. Vienas iš tūkstančių meno apibrėžimų sako, kad menas yra menininko per save perkošta realybė. Būtent – per save, net jei kurtum galvodamas apie kitą.

Jeigu viską darai labai nuoširdžiai, žmonės tavo darbuose atpažįsta dalį savęs. Todėl nebijau kardinaliai keisti savo stiliaus, nors, atrodytų, dings gerbėjai ir klientai. Dings senieji – atsiras nauji. Nes sąžiningas menas yra paveikus. Rasis, kas žvelgdamas į mano darbus atpažins tą atsisveikinimo, išėjimo, permainų nuotaiką ir pasijus truputį panašiai kaip aš.

Vyro XX-oji personalinė paroda „Pašnekesiai wirtuvėje“ atidaroma rugsėjo 5 d. 18 val. Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *