S. Vainikauskaitė-Tomaševičienė: „Pagarba menui gimsta iš sakralumo ilgesio“

Žurnalistė Skaidrė Vainikauskaitė-Tomaševičienė ir tapytojas Vytautas Tomaševičius.
Austėjos Mikuckytės nuotr.

Šiemet atidaryta unikalaus formato meno erdvė, pavadinta „Žmonos galerija“. Tai – žurnalistės Skaidrės VAINIKAUSKAITĖS-TOMAŠEVIČIENĖS ir tapytojo Vytauto TOMAŠEVIČIAUS bendras projektas. Virtuali monogalerija, paveikslais prekiaujanti tik rugpjūčiais, bet meno pasaulį kviečianti pažinti ištisus metus. Su galerininke ir dailininku, su Ja ir Juo, kalbėjomės apie galerijos koncepciją, meninio švietimo poreikį, kūrybinio ir komunikacinio procesų subtilybes.

Kaip kilo mintis įsteigti „Žmonos galeriją“?

Ji: Mintis pradėjo bręsti pernai spalį, kai buvome Rygoje, latvių dailininko Ritums Ivanovs personalinėje parodoje. Man seniai kirbėjo mintis, kad Vytauto darbams reikia reprezentacinės erdvės. Bet vis neradome formos. Patiko, kaip šis latvis save reprezentuoja internete. Pradėjau matyti viziją, kaip turėtų atrodyti erdvė, kurioje skleistųsi spalvingi Vyto darbai. Turiu radijo laidą, portalą, prisidedu prie žiniasklaidos turinio kūrimo, tad puikiai žinau, kad reikia istorijos. Mes istoriją turime. Labai ją branginame. Ji turi emociją, įsimenančių elementų. Remontas dar davė impulsą. Reikėjo atlaisvinti erdves, kuriose buvo sudėti Vyto darbai.

Mes dabar esame prikūrę projektų, talpinančių ir žurnalistinius, ir meninius elementus. Jie atliepia mūsų socialinę ir edukacinę misiją. Ir vėlgi Vytui sakiau, jeigu nori pereiti prie kito stiliaus, turi išsivalyti nuo senojo. Net ir fiziškai. Įmečiau į feisbuką keliolika darbų. Albumą pavadinau „Paveikslų išvarymas“. Kai per dešimt dienų penki darbai surado naujus namus, pagalvojau „bingo“. Mes turime raktą, kaip sujungti viešinimo, rinkodaros, įvaizdžio formavimo elementą su edukacija ir pardavimu. Tai yra toks puikus komunikacinis produktas.

Spontaniškai pavadinau „Žmonos galerija“. Mes dar bandome susivokti, kad esame vyras ir žmona. Pavadinau taip, nes tai yra labai paprasta ir tinkama lengvai ironijai. Žmonos ir vyro santykiai turi daug anekdotinių situacijų. Tai – galimybė nerimtu veidu šnekėti vartotojui, kuris yra išsilavinęs, bet jo namuose nėra meno. Supratau, kad žmones reikia drąsinti. Jie išsigąsta kainų, bijo klysti. Kiti puola paveikslą prie sofos derinti. Yra tokio sutrikimo.

Reikia žmones drąsinti pasitikėti pirmu įspūdžiu, nes jis yra teisingiausias. Jeigu darbas patiko, tai nesvarbu, kad jis nedera prie pagalvėlių. Pagalvėles lengva pakeisti. O paveikslai, kurie yra menininko kūrybinio etapo atspindys, savo vertę išsaugos.

Papasakokite mūsų skaitytojams tą gražią Jūsų susipažinimo istoriją.

Ji: Susitikome prieš 28-erius metus darbo-poilsio stovykloje Lenkijoje. Tada abu buvome baigę 11 klasių. Aš labai norėjau būti žurnaliste. O Vytas šnekėjo, kaip jis stos į Dailės akademiją.

Jis: Į grafiką dvejus metus stojau. Pirmą kartą kai stojau, buvau pats blogiausias stojantysis. Antrus metus irgi bandžiau stoti, tada jau nedaug trūko.

Ji: O aš labai norėjau į žurnalistiką. Ir aš pirmais metais neįstojau. Trūko vieno balo. Mano laikyti egzaminai buvo tinkami stoti į istoriją. Mane ten priėmė. Man tai buvo šalto vandens kibiras, nes niekada nesvajojau apie istorijos studijas. Po antro kurso vėl bandžiau stoti į žurnalistiką. Ir vėl vieno balo pritrūko. Tad mūsų su Vytautu istorija yra panaši.

Jis: O kai susipažinome, 3 savaites draugavome ir išsiskyrėme.

Ji: Nežinau, kodėl. Vytas man pasakė savo namų telefono numerį. Namie telefono nebuvo, o ir nežinojau, ką jam pasakyti. Tai, ką šnekėjo Vytas, buvo aukštoji kultūra. Jo tėtis yra mūsų kino klasikos operatorius. Supratau, kad noriu tame pasaulyje būti, bet jis man dar yra už stiklo sienos.

Jis: Susitikom tik po 27 metų daugiau pabendrauti.

Ji: Aš turiu portalą „Versli mama“. Padedu išsiviešinti mamoms, kurios kuria savo verslą. Susipažinau su mama, kuri pradėjo kokybiškai ant lino spausti meno kūrinius. Pagalvojau, kad man reikėtų turėti Vyto darbą. Galvoju, nelabai turėčiau, kur kabinti didelio paveikslo. O dėl mažyčio nesinorėjo kreiptis. Suknelė būtų pats tas. Norėjome susitikti valandai aptarti dalykinių reikalų. Baigėsi tuo, kad prasėdėjome penkias su puse valandos. Suknelė puikiai pavyko.

Paskui labai greitai tas santykis išsirutuliojo. Mes šnekame viena kalba. Tada bendri projektai labai lengvai vyksta. „Žmonos galerija“ – pirmasis iš jų realizuotas.

Suknelės su Vytauto Tomaševičiaus paveikslais. Austėjos Mikuckytės nuotr.

Kodėl galerija veikia tik vieną mėnesį ir kodėl būtent rugpjūtį?

Ji: Rugpjūtis mūsų bendrystės alfa ir omega. Rugpjūtį susipažinome, paskui rugpjūtį vėl susitikome. Rugpjūtis pasirinktas ir dėl vadybinių priežasčių. Galimai žmonėms būtų šis mėnuo priimtinas išlaidoms daiktams, kurių jie paprastai neperka. Ir mums patiems patogus metas. Siūlome tikrai labai maža kaina, palyginus su įprastomis Vyto darbų kainomis. Gali gauti didžiausią vertę už mažiausią kainą. Čia ir socialinis eksperimentas. Sakoma, kad lietuviai pripratę pirkti nuolaidas. Man buvo įdomu patikrinti. Taip ir yra.

Kita vertus, man labai gera pakviesti žmones ateiti pasižiūrėti darbų, jų nebijoti, apie juos pakalbėti jaukioje, neįpareigojančioje erdvėje. Pačios džiugiausios akimirkos, kai įvyksta žmogaus ir paveikslo susitikimas. Čia yra gal pora nedidukų naujesnių darbų, kiti kokių 2009 metų, kai kas 2002 metais kurta. Dabar jiems suteikiame antrą kvėpavimą. Būna gražu stebėti žmogaus susitikimą su paveikslu. Ateina į studiją, sustoja ir žiūri kaip į gyvą padarą. Tas susitikimas būna labai žmogiškas.

Prie meno nepratę žmonės parodų atidarymuose jaučiasi kaip sugauti. Jeigu prie jų nespėja prieiti pats autorius ar galeristas, jie susigūžia ir pabėga.

Jis: Apskritai yra meno baimė. Reikia pervežti paveikslą į parodines erdves. Stebiuosi, kaip atsargiai vairuotojai su menais elgiasi.

Ji: Čia yra sakralumo ilgesys. Mes esame labai desakralizavę savo erdves, nieko nebėra švento. Net ir į bažnyčią žmonės retai eina šventumo ieškoti, eina daugiau kaip į architektūros paveldo objektą. Į Operos ir baleto teatrą anksčiau buvo blogas tonas ateiti lauko batais. O dabar einama su kuo tik nori. Ta perdėta pagarba menui iš čia ir kyla.

Jis: Japonijoje seniau meno kūrinys būdavo uždarytas. Atsidarai, juo pasigroži, pamąstai ir vėl jį uždarai. Kad jis tau nebūtų kasdienybė. Faina.

Ji: Mes atrinkome asortimentą „Žmonos galerijai“, orientuotą į namų ūkius. Tai nėra darbai, skirti kolekcijoms ar muziejams. Paprastai kreipiasi moterys ir joms reikia asmeninio pakalbėjimo. Jos nori to padrąsinimo, kad viskas gerai su paveikslu ir su Jumis, kad perkate paveikslą, nors niekada gyvenime to nedarėte. Čia mūsų investicija į meno edukaciją.

Vytautas Tomaševičius „Pašnekesiai virtuvėje“. Akrilas, grafitas ant drobės, 2017 m., 70 x 120. V. Tomaševičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Vytautas Tomaševičius „Peizažas“. Akrilas, grafitas ant drobės, 2014 m., 163 x 90. V. Tomaševičiaus asmeninio archyvo nuotr.

O judviejų požiūriai į meną sutampa?

Ji: Aš pradėjau Vyto darbus geriau suprasti, kai buvo jo darbų ekspozicija „Kempinski“ viešbutyje. Buvo klientų vakaras. Vytas vedžiojo žmones per sales ir pasakojo apie savo darbus. Eksponuota jo serija „Die Ostalgie“, dekonstruojanti sovietmetį. Jis papasakojo, kad viename iš tų darbų pavaizduota Saulės sistema.

Jis: Tą istoriją iš tėčio išgirdau. Pas mano močiutę atbėgo kaimynų berniukas. Sovietmečiu apie kosmosą visi kliedėdavo. Berniukas pasakojo, kaip žmogus į Mėnulį nuskrido. Močiutė vis apie vištas, agurkus, pomidorus klausinėjo. Berniukas apsiverkė ir išėjo. Paveiksle – tuščių spintų sovietinė erdvė. Perspektyva į vieną pusę. O planetų sistema į kitą pusę. Toks kontrastas tarp buitinio ir išaukštinto.

Ji: Man ta istorija patiko ir aš supratau, kad reikia istorijų. Tai čia irgi yra vienas iš „Žmonos galerijos“ koncepcijos punktų – pasakoti, kas yra paveiksluose. Iki tam tikro lygio, aišku.

Jis: Jeigu kūrinys nebekvėpuoja, tau pačiam jau nieko galvoti nebereikia, ryšys nebeužsimegs. Svarbu duoti užuominas, bet jokiu būdu neišpasakoti visko.

Beje, man apskritai labai daug Danija davė. Iš viso virš metų esu ten praleidęs. Pirmą kartą apsilankiau 2001 metais. Ten buvo labai fainas pleneras. Vienintelė sąlyga buvo, kad pašaliniai žmonės turi teisę bet kada ateiti ir pažiūrėti, kaip dirbi. Tai jie prašydavo paaiškinti, papasakoti. Danijoje pirmą kartą pamačiau, kad pasakojimas yra svarbu.

Bet čia kitokia visuomenė. Lapkričio pradžioje buvome Stokholme, šiuolaikinio meno muziejuje. Tai ten pro mokinius neprasibrausi. Lietuvoje tokio meninio švietimo bendrajame lavinime trūksta. Jų fabrikai į muziejus panašūs. Skulptūros išorėje, viduje, tapyba, objektai. Jie pasakoja, gerai žino, ką turi nusipirkę, kokios pavardės.

Ar svarbus yra sutuoktinio palaikymas, kaip tai skatina tęsti savo veiklą?

Ji: Artimiausių žmonių palaikymas visada svarbus, tik jis turi būti ne formalus, deklaratyvus, o tikras. Su vyru esame apdovanoti didele įsiklausymo ir tarpusavio supratimo dovana. Abu dirbame kūrybinį darbą ir jį suvokiame panašiai. Kaip nuolatinę veiklą, kuriai reikia aiškios struktūros.

Esame nuolatiniame kalbėjime, iš kurio vis gimsta kokia nors veikla. Taip buvo pačioje mūsų pažinties pradžioje, taip liko ir dabar. Tada kažkokio ypatingo skatinimo tęsti, ką darai, nereikia.

Jis: Mudu vėl susitikome, jau turėdami daug patirties. Gyvenime esame kūrę įvairiose situacijose. Yra buvę, kad palaiko, yra, kad abejoja, bet dėl to juk nenustoji kurti. Kuomet nepalaiko, atiduoti daug energijos beprasmiams ginčams, bandymams įrodyti, užuot susikoncentravęs į veiklą bei rezultatą. Artimų žmonių žiūrėjimas ta pačia kryptimi yra labai svarbus.

Vytautas Tomaševičius „Menininkas audžia kailį būsimam nacionalinės premijos laureatui per kalėdinį kultūrininkų pasisėdėjimą“. Aliejus ant drobės, 2015 m., 70 x 60. V. Tomaševičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Vytautas Tomaševičius „Galerijos atspindžiai“. Aliejus, akrilas, grafitas ant drobės, 2016 m., 180 x 153. V. Tomaševičiaus asmeninio archyvo nuotr.

O Jums nesunku būna skirtis su savo paveikslais?

Jis: ilgą laiką buvo sunku. Bet tą darai, esi priverstas. Iki kokių 2004 metų aš užsieniečių filmams dekoracijas darydavau. Esu su Herzogu Werneriu bendradarbiavęs. Ten dirbi su daug žmonių, esi tik dalis kažko bendro. Irgi faina. Bet aš vis tik tas katinas, kuris vaikšto vienas.

Tai tada mažiau parduodavau. Mažiau ir tapydavau. O kai pagyvenau pusę metų Danijoje, atradau kontaktų su galerijomis, žiūriu, galiu iš tapybos gyventi. Tada turi ir parduoti. Iš kitos pusės, ką ten savintis. Kol kūrei paveikslą, jis buvo labai brangus. Bet kai jis yra baigtas, jame pasakei, ką norėjai, negi pats klausysi, ką pasakei, kelintą kartą.

Ji: Kai darbas padarytas, tada įjungiu viešinimo, komunikacijos, pardavimo svertus. Bet į kūrybą niekada nesikišu. Turiu kūrybinį verslą, tad žinau, kaip vadybiniai dalykai atitraukia nuo kūrybinio proceso ir kaip jie jį padaro sekliu. Užsiimti abiem jais vienu metu sekina emociškai ir yra fiziškai sudėtinga.

Kaip atkeliauja mintys kūriniams, kaip gimsta idėjos darbams?

Jis: Aš nesu įkvėpimo šalininkas. Taip, kartais lengviau sugalvoji, kartais sunkiau. Pasidarai eskizų, išeini, pasivaikštai. Grįžti ir pamatai, kuris iš jų geras. Būna, nelenda į galvą. Tada drobę apsitempinėju, žurnalus vartau, internete sėdžiu. Ir tos mintys susikristalizuoja.

Anksčiau ornamentinius dariau paveikslus. Po to skaitmeninį impresionizmą pieštuku pradėjau paišyti. „Baroti“ galerijoje dariau parodą „Nuostabios kasdienybės atspindžiai“. Kiekvieną dieną keliaudavau iš namų į studiją. Ir tos vietos, kurias praeidavau, atsirado mano paveiksluose. Buvo pieštuku pieštas Neries krantas. Buvau prisižiūrėjęs reportažų, kaip cunamio banga ateina. Pagalvojau, banga kaip tas aukštas kalnas turėtų atrodyti.

Kai kas pagal tikrus įvykius. Čia dailininkas rašytojui į lempą davė kalėdiniame pasisėdėjime. Čia pro Pamėnkalnio galeriją ėjau ir viduje pamačiau labai fainą tapybą. Abstrakcijos, peraugančios į realizmą. Priėjau ir supratau, kad ten iš lauko reklamos atsispindi abstrakcijose.

Aš Lazdynuose užaugęs, nutariau duoklę atiduoti. Pradėjau seriją su Lazdynų vaizdeliais. „Virtuvės pašnekesiai“ vadinsis. Lazdynų peizažai su aktualijomis, išgalvoto siaubo elementais. Paskui vienas iš kito paveikslai išsirutulioja. Dabar noriu šituos daryti. Ir dar tokius su sovietiniais baldais. Anksčiau atrodydavo, kad reikia papasakoti, kas pasaulyje buvo, yra ir bus. Dabar atrodo, kad reikia siauriau. Papasakosiu apie Lazdynus ir apie baimes.

Man visada įdomus kontrastas. Realumo – abstraktumo, juodai-balto – spalvoto, tapyto – spausto, tapyto – paišyto. Dar vieną keistą dalyką pastebėjau. Mąstant abstrakčiomis kategorijomis, paveikslai išeina gana literatūriški. Paradoksas, bet taip būna. Pradėjau nuo tyla – garsas, pilkas – spalvotas. O išėjo: pabėgėliai ateina į Lazdynus.

O kodėl pikseliai? Ar tai susiję su skaitmeniniu amžiumi?

Jis: Aš manau, taip. Peizažą sušiuolaikinu. Jis nėra tiksli kopija. Nėra prasmės kopijuoti. Ne apie tikslų nutapymą šnekama. Dabar reikia atsakyti, kodėl tu apskritai tapai. Ir tada paveikslas pavyks.

Vietoje kopijavimo gal įdomiau fotografuoti būtų. Venecijos bienalėje matėme belgų fotografo nuotraukas. Atrodo, kilimą nufotografavo, bet ten tokia paslaptis, tokia šviesotamsa. Neišsemiamas kadras. Pasakojimo ten nėra ir jo netrūksta. Man geriau turėti pasakojimą. Ir pačiam tada aiškiau, ką darau. Bet šedevras gali būti ir be jo.

Vytautas Tomaševičius „Dvi sekos“ („F. U. with Your Pigs and Chickens“). Iš ciklo „Die Ostalgie“. Akrilas, anglinis pieštukas ant drobės, 2016 m. 100 x 140. V. Tomaševičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Vytautas Tomaševičius „Prisilietimas“. Akrilas ant drobės, 2016 m., 24 x 18 m. V. Tomaševičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Darau tokią prielaidą. Buvote visą laiką su kinu susijęs – baigėte scenografiją, dirbote kaip filmų dailininkas. Gal iš čia atkeliauja naratyvų noras?

Jis: Gal truputėlį. Nors kine ir plastikos yra. Kadro, kuris sudaro tiktai atmosferą, grožis. Tarkovskio žuvis, plaukianti tarp švirkštų, civilizacijos likučių. Scenografija man patiko, nes ji yra tarp literatūros ir vizualiojo meno. Scenografija ir tradicinė grafika dar, knygų iliustravimas. Dirbama vėlgi su literatūra. Tiktai tos iliustracijos turi būti neperšančios savo vaizdinio. Tas vaizdas, kurį susikuri, tau yra pats teisingiausias. Tai ir su paveikslais tas pats. Tu negali visko paaiškinti, žmogus turi pats prisidėti, tada jau tai bus jo paveikslas.

Kodėl figūrų linija tokia susišiaušusi? Ar tai yra chaoso simbolis, ar tai yra Jūsų estetinis poreikis?

Jis: Estetinis. Kaip sakiau, man patinka kontrastai. Ekspresyvi figūra sausų piešinių fone. Kažkada tokių šokėjų serijas dariau. Realistiškai paišyti veidai ir ekspresyvios balerinos.

Paskui šiuolaikinį šokį pradėjau paišyti, nes nesu labai didelis baleto mėgėjas. Baleriną naudojau kaip simbolį. O šiaip man patinka šiuolaikinis šokis. Man jis šneka. Tokia ekspresija. Tai, kaip mes gyvename dabar, suestetizuota į judesį, kuris tampa ženklu. Man patinka, kai yra kuriama dabar. Tomis priemonėmis, kurios yra dabar. Nors aš, atrodo, kuriu senoviškai – dažais ant drobės maliavoju. Bet stengiuosi pasakyti, kaip įsivaizduoju, kas vyksta dabar.

Vytautas Tomaševičius „Figure No 235“. Akrilas, anglinis pieštukas ant drobės, 2009 m., 24 x 30. V. Tomaševičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Vytautas Tomaševičius „Figure No 279“. Akrilas, anglinis pieštukas ant drobės, 2014 m., 46 x 38. V. Tomaševičiaus asmeninio archyvo nuotr.