Vyro kūriniai kaupiami Žmonos galerijoje

Skaidrė Vainikauskaitė-Tomaševičienė atidarė „Žmonos galeriją“ specialiai vyro Vytauto Tomaševičiaus tapybos darbams eksponuoti. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

 

„Prancūzų literatūros klasikas Alexandre’as Dumas yra pasakęs, kad moterys įkvepia vyrus dideliems darbams, bet trukdo juos atlikti. Šiai minčiai visiškai nepritartų Skaidrė Vainikauskaitė-Tomaševičienė, atidariusi „Žmonos galeriją“ specialiai sutuoktinio tapybos kūriniams eksponuoti“, – taip apie Vyrą ir Žmoną rašo žurnalistė Evelina Joteikaitė.
Vidurinės kartos lietuvių dailininkas Vytautas Tomaševičius yra surengęs per dešimt asmeninių parodų. Bendradarbiauja su Olandijos, Danijos ir Švedijos galerijomis, tad menininko darbai dažniau matomi užsienyje. Dabar ši spraga Skaidrės nuopelnu užpildyta ir gimtojoje Lietuvoje – tapytojo žmonos įkurtoje virtualioje monogalerijoje rodomi vien sutuoktinio darbai.
Skaidrė ir Vytautas oficialiai susituokę tik metai, tačiau pažįstami nuo pat jaunumės, kai dar mokydamiesi vidurinėje susitiko per praktiką darbo stovykloje. Vos prieš savaitę pora turėjo galimybę aplankyti savo pažinties šalį – Lenkiją, kurioje 1989-aisiais darbavosi pagal mokinių mainų programą. Kaip pasakojo Skaidrė, merginoms „socialistiniame lageryje“ teko retinti ąžuoliukų jaunuolyną, o vaikinams – plušėti statybose. Bet jaunimas rasdavo laisvo laiko. V. Tomaševičius ir šiandien prisimena jųdviejų pokalbius.
Skaidrė pritardama šypsodavosi, kai Vytautas dalydavosi įspūdžiais apie matytus filmus. Jo tėtis – kino darbuotojas, tad vaikinas galėdavo dalyvauti sovietmečiu uždraustų juostų peržiūrose. Vytautui ypač įstrigo aštriais kadrais pribloškiantys ir gluminantys italų režisieriaus Piero Paolo Pasolini filmai – norėjo juos analizuoti. „Mūsų pažinties pradžią prisimenu gana miglotai – praėjo beveik trys dešimtmečiai… Per tą laiką mano gyvenime visko įvyko. Romantinę pažintį pažymėjau paukščiuku – neišsirutuliojo į ką nors daugiau. Vėliau matydavomės prabėgomis, atsitiktinai“, – pasakojo Skaidrė ir pridūrė, kad anuomet užsimezgusiems gražiems santykiams pernelyg daug reikšmės neteikė. Tiesiog buvo smagu pažinti įdomų žmogų. Artino ir jaunatviškos svajos: daug kalbėdavosi apie tai, ką ketina veikti ateityje.
Jau tada abiejų tikslai buvo aiškūs: Vytautas ketino stoti į Dailės akademiją, o Skaidrė norėjo studijuoti žurnalistiką. „Pavyko pasiekti tai, ko norėjome“, – tvirtino S. Vainikauskaitė-Tomaševičienė.
Pasisekė ne iškart, ir kiek kitaip likimui pakoregavus. Vytautas į Dailės akademiją įstojo tik iš trečio karto, ir ne į tapybą, o į scenografiją. Visą gyvenimą tapyti norėjęs V. Tomaševičius pasidžiaugė, kad scenografijos studijų auklėtiniams buvo dėstoma ne tik kompozicija, sceninis kostiumas, jo istorija, bet ir tapyba. Šios dailės rūšies paskaitų būdavo tiek pat, kiek ir tapybos studentams. O dėstytojai – labai skirtingi: garsūs menininkai Valentinas Antanavičius, Mindaugas Skudutis, Adomas Jacovskis.
Skaidrė vietoj žurnalistikos pasirinko istoriją. Tačiau žurnalistikos ir komunikacijos srityje sėkmingai sukasi jau daugiau kaip 20 metų. „Dėkinga profesoriams. Jie sakydavo, kad šiandien vien Vilniaus universitetas yra parengęs istorikų 80 metų į priekį – Lietuvai, Latvijai ir Baltarusijai“, – prisiminė studijų laikus pašnekovė. Prognozės žadėjo miglotą ateitį. „Ką veiksite, kai baigsite, mes nežinome“, – anuomet kalbėjo pedagogai. Šis sakinys Skaidrei užkliuvo ir lydėjo visus studijų metus. „Iš esmės turiu teisėtą priežastį nebūti istorike, nes tiek istorikų nereikia“, – lyg teisindamasi juokavo moteris.
Kita vertus, iš Žeimelio – mažo Pakruojo rajono miestelio – kilusiai merginai akademinis gyvenimas buvo puiki terpė pažintims megzti, socialiniam tinklui kurti ir plėsti. „Man reikėjo įsitvirtinti, rasti vietą, kur noriu būti, todėl stengiausi labiau nei visi kiti. Judėjau kryptimi, kuri man atrodė aktuali“, – prisipažino Skaidrė.
Įdomus sutapimas – jos anyta, Vytauto mama, taip pat kilusi iš Žeimelio. Tapytojo tėtis – tikras vilnietis, giminės šaknys siekia ne vieną šimtą metų. V. Tomaševičius visą vaikystę gyveno sostinės miegamajame Lazdynų rajone, tačiau mokėsi Salomėjos Nėries gimnazijoje, esančioje pačiame miesto centre.
Būsimam menininkui tai padėjo artimiau pažinti Vilnių. Su bendramoksliais čiupdavo stovus ir eidavo piešti sostinės peizažų. „Dar likę piešinių iš to laikotarpio. Reikės iš naujo juos peržiūrėti, – savo mokyklines dienas prisiminė V. Tomaševičius. – Vilnius – mano miestas, gerai jį jaučiu. Pažinojau dar tuomet, kai buvo galima užeiti į visus kiemus. Deja, dabar daugelis jų neskoningai sudarkyti.“
Pagal įgytą scenografo specialybę V. Tomaševičius kelerius metus dirbo Lietuvos kino studijoje, kur nuo 1995-ųjų dalyvavo tarptautiniuose projektuose kaip kino filmų dailininkas. Yra sukūręs dekoracijas vokiečių režisieriaus Wernerio Herzogo draminei juostai „Nenugalimas“ („Invincible“, 2001). Tačiau ilgainiui Vytautas atsidėjo vien tapybai.
Jis įsitikinęs, kad menininkui svarbu keliauti, pakeisti įprastą aplinką, plėsti akiratį, susipažinti su užsienio galerijomis. Šiuolaikinis menas gali būti kuriamas ne vien profesionalų, šiandien, anot jo, daug lemia žinomumas. „Ne viskas vertinama iš amžinybės pozicijų. Svarbu būti čia ir dabar“, – pabrėžė meistras. Jis stebėjosi vienos Londono galerijos prieigose paskubomis įsigyta knygele „How to be an Artist“, kurioje paprastai ir aiškiai išdėstyti patarimai, kaip pradėti menininko kelią, kaip nustatyti savo darbų kainas. Skaidrė pritarė sutuoktiniui – mūsų krašte vis dar stinga kūrybinio verslumo.
„Kiekvienas mudviejų galėtų gyventi savarankiškai, išsilaikyti, nėra būtinybės sueiti po vienu stogu, kad išspręstume materialines problemas. Lieka vertybinis pagrindas, kuris vienija, – matymas, ką galima padaryti drauge. Juo ir remiasi tas santykis, suteikia daugiausia pilnatvės“, – aiškino galerininkė.
Sutuoktiniai džiaugėsi galintys vienas kitą papildyti, teigė panašiai mąstantys, tad didelių nesutarimų nebūna, kaip ir nekalbadienių, – priešingai, daug šnekasi. Iš to atsiranda bendri projektai. Skaidrei patinka Vytauto socialinis angažuotumas: jį nesunku prikalbinti, kad prisidėtų prie socialinį pamušalą turinčių idėjų.

 

Visą straipsnį skaitykite portale LIETUVOS ŽINIOS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *